Aš ne zoofilas – aš žmogus (arba kaip plėtojama demokratinė visuomenė ir pliuralizmas)

Daugumai žinoma garsioji Gandhi išsakyta mintis, kad tautos didybė ir jos moralinis progresas gali būti vertinamas pagal tai, kaip tauta elgiasi su gyvūnais. Regis, visuomenė, kurioje gyvūnais ir jų gerove rūpinamasi, ir žmonės, kurie tai daro, turėtų būti vertinami kaip aukštesnės kultūros ir dvasingumo. Juk tas, kas moka mylėti ir gerbti bet kokią gyvybę, bus kultūringas ir su žmonėmis.

Žurnalistas Tomas Čyvas (lrytas.lt nuotrauka)

Bet ką aš pastebiu – kad tautos didybė gali būti vertinama ne tik pagal tai, kaip ji elgiasi su gyvūnais, bet ir pagal tai, koks tautos požiūris į žmones, besirūpinančius gyvūnų gerove. Nes tas, kas nemėgsta ar yra abejingas gyvūnams, neretai būna dar bjauresnis žmonių - gyvūnų mylėtojų atžvilgiu. Na, sakykime, kodėl gi nepasišaipius ir nepavadinus tokių žmonių „zoofilais“? Tokių išsireiškimų neretai pažeria straipsnių, susijusių su gyvūnų gerove ir apsauga, komentatoriai. Žinoma, tokių komentarų portalai neištrina... Bet to negana – lygiai taip pat neetiškai išsireiškė ir žurnalistas Tomas Čyvas, kurio straipsnis „Šuns širdies valstybė – zoofilai diktuoja madas“ viešai pasirodė viename iš didžiausių Lietuvos portalų lrytas.lt, pasiekdamas didžiulę auditoriją. Ir lygiai taip pat į jo pusę stojo visuomenės etikos sargai, neradę tokioje publikacijoje nieko neetiško. Tai buvo viešas spjūvis į tą visuomenės dalį, kuri kelia tautos kultūrinį ir dvasinį lygį, ir stengiasi apsaugoti gyvūnus augintinius nuo žmonių neatsakingumo pasekmių – perpildytų prieglaudų, nekontroliuojamo gyvūnų dauginimosi ir gausybės neišaiškintų žiauraus elgesio atvejų. Tai buvo spjūvis visoms gyvūnų globos organizacijoms, veterinarijos gydytojams, gyvūnų gerovės specialistams ir sąmoningiems bei suprantantiems savo atsakomybę už augintinių gerovę šeimininkams.


Dėl šio straipsnio neetiškumo buvo kreiptasi į Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybą ir į Visuomenės informavimo etikos komisiją, bet į posėdį, kuriame buvo nagrinėjamas skundas, straipsnio autorius T. Čyvas neatvyko. Greičiausiai nepajuto to jausmo, kai savo nuomonę, savo kūrinį ir savo garbę gali argumentuotai apginti pats, o gal tiesiog nepajuto tokios kūrinio vertės, dėl kurios būtų reikėję gaišti savo laiką. O gal priešingai – jautėsi toks teisus ir išdidus, kad net nematė prasmės aiškinti savo žodžių. Gal buvo ir dar kokios priežastys, bet autorius pats neatvyko, o į posėdį buvo atsiųsta lrytas.lt teisininkė, kuri paaiškino, kad „toks yra straipsnio žanras“ (ne analitinis straipsnis, o žurnalisto nuomonė), ir kad tiek lrytas.lt, tiek T. Čyvo nuomone straipsnyje panaudoti žodžiai „zoofilija“ ir „zoofilai“ nėra įžeidūs, nes neturėjo lytinių santykių su gyvūnais potekstės ir buvo naudojami suteikiant maždaug panašią prasmę, kaip ir „politinė prostitucija“. Ta prasme, viešas prasivardžiavimas neturėjo tikslo nieko įžeisti? Ir tikrai nebuvo norima suteikti iškreipto meilės gyvūnams vaizdo, kai straipsnyje net du kartus kandžiai paminimas miegojimas su gyvūnais? Juk autorius supranta, kad tai šventa „jų visų“ (zoofilų) teisė...

Mano nuomone, T. Čyvas ir lrytas.lt patyrė didžiulį fiasko ir atskleidė tikrąjį savo nebrandumo, kultūros, etikos, sąmoningumo, dvasingumo trūkumą bei negebėjimą pripažinti klydus (o man tai tas pats, kas savigarbos neturėjimas). Demokratinėje valstybėje suteikta žodžio laisvė jiems atrodo svarbesnė už kitų žmonių garbę, orumą ir teises. Na, o etikos institucijos, į kurias buvo kreiptasi, atskleidė, kad etikos ir moralės ribos yra tokios plačios, kad jų praktiškai neįmanoma peržengti. Nepaisant jų pripažinimo, jog straipsnyje panaudoti žodžiai ir frazės yra šiurkštūs, šokiruojantys ir nepagarbūs auditorijai, nei viena iš jų nepripažino etikos pažeidimų. Vienas iš argumentų, kurį pateikė Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba: „<...>pagal teismų praktiką tokia saviraiška yra leistina. <...> Europos Žmogaus Teisių Teismas <...> yra nurodęs, kad teisė skleisti informaciją ir idėjas apima ne tik teisę skleisti neutralią informaciją ir idėjas, kurios yra palankios ir neįžeidžiančios, bet ir informaciją, kuri yra šokiruojanti, erzinanti ar trikdanti visuomenę ar jos dalį. Įsitikinimų reiškimo laisvė apima teisę reikšti kritišką, o kartais išsakyti net šokiruojančią poziciją tam tikrais aktualiais visuomenės gyvenimo klausimais. Tai padeda stiprinti bei plėtoti demokratinę visuomenę ir pliuralizmą.“

Manau, kad jeigu straipsnis būtų vadinęsis ne „... zoofilai diktuoja madas“, o „... debilai diktuoja madas“ arba „... idiotai diktuoja madas“, įžeidimo laipsnis būtų tas pats, o ir atsakymai, kuriuos pateikė abi etikos institucijos, irgi būtų tokie patys – tegul tai stiprina tą mūsų demokratinę visuomenę ir pliuralizmą. Tik aš dar pridėčiau – ir patyčias. Juk jeigu žiniasklaidoje leidžiama svaidytis tokiomis „nuomonėmis“ ir epitetais, tiesiogiai turint omenyje konkrečią žmonių grupę, tai ko mes galime tikėtis iš mokyklose vykstančių akcijų prieš patyčias? Juk būtent žiniasklaida yra viena iš svarbiausių visuomenės nuomonę ir kultūrą formuojančių priemonių, ar jie bent tai supranta? Ir jeigu lrytas.lt gali sau leisti pavadinti gyvūnų apsauga ir gerove užsiimančius specialistus zoofilais, tai gal man tada nenustebti, jeigu mane ir gatvėje taip pradės šaukti? Juk tai „normalu“ – aš juk myliu gyvūnus, o „zoofilija“ tėra švelnus „gyvūnų mylėtojo“ sinonimas...

Kodėl aš kreipiausi į etikos institucijas su skundu? Ne todėl, kad įsižeidžiau asmeniškai, o todėl, kad nenoriu, kad gyvūnų gerovės specialistai, gyvūnų globėjai ir veterinarijos gydytojai, kovojantys už gyvūnų apsaugą, būtų viešai žeminami neišprususių ir šios srities neišmanančių asmenų. Nenoriu, kad mūsų visuomenėje taptų normalu ir moralu gyvūnus mylintiems žmonėms klijuoti „zoofilų“ etiketes, nes zoofilija – tai ne meilė gyvūnams, o iškrypimas ir gyvūnų išnaudojimas savo nesveikoms aistroms patenkinti. Ir šis žodis negali būti naudojamas perkeltinėmis prasmėmis, nes jo prasmė yra būtent tokia, kokia yra.

Noriu paprašyti visų – nebūkime abejingi viešajai nuomonei ir jos formavimui apie save ir savo specialybę. Nesileiskime vadinami zoofilais ar kitais užgauliais žodžiais vien už tai, kad mokame mylėti. Juk žmonių, kurie gina vaikų teises, nevadina pedofilais, o žmonių, padedančių skurstantiems senoliams – gerontofilais. Gėjai apskritai užtąsytų po teismus tokus žurnalistus ir portalus, kurie drįstų užgauliai juos pavadinti. Kodėl tuomet mes turėtume nuryti karčią piliulę ir taikytis su zoofilų etikete? Juk tai irgi yra diskriminacijos forma, kuria siekiama mums dėl įsitikinimų ar pažiūrų sutrukdyti lygiomis teisėmis su kitais dalyvauti socialinėje, kultūrinėje ir kitoje veikloje, net politinėje – juk ne atsitiktinumas, kad po tokių straipsnių dalis politikų nusprendė pakeisti savo nuomonę privalomo gyvūnų ženklinimo atžvilgiu – argi nori bent vienas iš jų jaustis zoofilu ir „nesąmonę pramušusiu parazitu“, kai Seimo rinkimai ne už kalnų?

Tiesą pasakius, nesitikėjau, kad tiek daug žiniasklaidoje rašant apie patyčias, jų prevenciją ir apie „interneto higieną“, susidursime su tokia niekieno nebaudžiama vieša patyčių forma pačioje žiniasklaidoje. Galime jau sekti Žmonių su Dauno sindromu ir jų globėjų asociacijos pavyzdžiu ir skelbti akciją „Aš ne zoofilas – aš žmogus“. Juk jeigu sergi vėžiu – nesi vėžys, o jei myli gyvūnus – nesi zoofilas.

Kad ir kaip absurdiška, bet ginkime ne tik gyvūnų, bet ir savo – kaip gyvūnų gynėjų – teises. Viešas įžeidimas prieš visą visuomenę – tikrai nejuokinga, todėl matydami tokius dalykus – būkime vieningi, netylėkime, masiškai kreipkimės į straipsnių autorius, leidėjus ir etikos institucijas, ir reikalaukime bent jau lygiai tokio pačio viešo atsiprašymo.

----------

Pridedu pilnus abiejų institucijų atsakymus.

Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba:

Visuomenės informavimo etikos komisija:


„Sveiki,

Informuojame, jog Visuomenės informavimo etikos komisija (toliau – Komisija) 2016-04-27 posėdyje išnagrinėjo Jūsų skundą dėl Tomo Čyvo publikacijos „Šuns širdies valstybė – zoofilai diktuoja madas“ („lrytas.lt“, 2015-12-15) ir nusprendė, jog Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso nuostatos minėtoje publikacijoje pažeistos nebuvo.

Komisija taip pat nusprendė kreiptis individualiu kreipimusi į UAB „Lrytas“ (individualus kreipimasis pridedamas).“