Šią citatą aš prisiminiau iškart, vos tik perskaičiusi Seimo posėdžių, kuriuose buvo svarstomas naujojo Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo priėmimas, stenogramas. Maždaug tą patį turėjo omenyje ir Seimo narė Z. Užlytė, šio įstatymo priėmimą pakomentavusi taip: „Gyvūnai nėra rinkėjai, tai parodo ir pustuštė Seimo salė“.
Visų pirma, labai gaila, kad priimant įstatymą, Seimo nariai teikė pasiūlymus ir diskutavo išskirtinai tik kovinių ir pavojingų šunų veislių laikymo klausimais (tą patį šiuo metu aktyviai daro ir žiniasklaida). Nei vieno pasiūlymo nebuvo pateikta, kuris liestų gyvūnų gerovę ir jos apsaugą. Ar tikrai naujojo įstatymo projektas šiuo atžvilgiu buvo idealus?
Štai, pavyzdžiui, koks yra priimtame įstatyme „gyvūnų globos namų“ apibrėžimas:
Gyvūnų globos namai – asmuo, turintis teisės aktų nustatytus reikalavimus atitinkančias patalpas, kuriose gyvūnai laikomi, kol nugaiš (išskyrus atvejus, kai dėl gyvūnų sveikatos būklės ar agresyvumo juos būtina nugaišinti), bešeimininkiai ir bepriežiūriai gyvūnai – kol bus surasti nauji savininkai, sužeisti ar sergantys laukiniai gyvūnai – kol juos bus galima išleisti į laisvę.
Problema glūdi jau pačioje pirmoje frazėje: „asmuo, turintis teisės aktų nustatytus reikalavimus atitinkančias patalpas“. Tai reiškia, kad neužsiregistravusių Valstybinėje maisto ir veterinarijos tarnyboje ir negavusių oficialaus statuso gyvūnų globos namų priežiūra ir kontrolė iš valstybinių institucijų pusės nebus vykdoma, ir tai yra didžiulė bėda. Kiekvienas kas kaip sugalvos, tas taip ir globos gyvūnus - be tam tikslui pritaikytų patalpų, neturėdami sanitarinių sąlygų, negalėdami suteikti pilnavertės visų globotinių priežiūros ir, svarbiausia, neužtikrindami jiems saugumo nuo užkrečiamų ligų. Šiuo atveju labiau kalbu net ne apie pavienius globėjus (nors kartais ir jų namai, pro kuriuos „praėjo“ dešimtys gyvūnų, tampa sunkių infekcijų židiniu), o apie tuos, kas užsiima dešimčių gyvūnų globa vienu metu - kad tik išgelbėtų kuo daugiau, nors realiai tokią globą sunku pavadinti globa - gyvūnai masiškai užsikrečia pačioje prieglaudoje, serga, kenčia, tuomet juos bandoma išgelbėti jau ne nuo benamio dalios, o nuo ligų... Kažkam pasiseka, kažkas pasiduoda, o kažkam visam gyvenimui lieka sveikatos randai. O realiai kaži ar nuo tokios globos išgelbėjama daugiau gyvūnų - juk ligos stabdo gyvūnų dovanojimą ir didina gyvūnų globos namų išlaidas, kurias būtų buvę galima panaudoti sąlygų gerinimui.
Ši situacija yra visiškai analogiška, kaip ir situacija su zoologijos sodų įstatyminiu reguliavimu. Kai 2011 m. buvo pateikta „Born Free“ fondo tarptautinė Lietuvos Zoologijos sodų tyrimų ataskaita, paaiškėjo, kad iš penkių tyrimui atrinktų Lietuvoje veikiančių zoologijos sodų, atitinkančių „zoologijos sodų“ sąvoką Europos Sąjungos lygmeniu, tik du yra licencijuoti. Užuot susirūpinęs kitų trijų laukinius gyvūnus eksponuojančių vietų licencijavimu bei jose laikomų gyvūnų gerove ir laikymo sąlygomis, oficialus valdžios atstovas, Aplinkos ministerijos Biologinės įvairovės skyriaus vedėjas S. Paltanavičius žiniasklaidai štai ką atsakė:
„Lietuvoje yra 2 oficialiai registruoti zoologijos sodai. Todėl deklaravimas, kad Lietuvoje yra 5 zoologijos sodai, neatitinka tiesos ir klaidina. Vertinimas vyko neoficialiai, laukinių gyvūnų apsaugos fondo „Born Free“ atstovas keliavo po Lietuvą ir lankėsi Grūto parke, Lietuvos jaunųjų gamtininkų centre ir Klaipėdoje esančiame gamtininkų centre „Mini Zoo“. Šie parkai nesiekia zoologijos sodų statuso, tad jų negalime priskirti prie zoologijos sodų. O būtent jie ir buvo priskirti prie zoologijos sodų. Todėl vertinti pagal šias sąlygas, mes galime tik du Lietuvoje veikiančius zoologijos sodus“
„Žmogus gali turėti puikiausią gyvūnų kolekcijos rinkinį, tačiau jis nenori tokio statuso. Tai savanoriškas veiksmas. Leidimus išduoda mūsų sistema, kai įsitikina, kad institucijos atitinka zoologijos sodams steigti keliamus reikalavimus“
Kaip matote, pas mus viskas atvirkščiai. Tikrinimai atliekami tik tuomet, jei pareiški savo norą ir atitinki reikalavimus. O jei jų neatitinki ir licencijos neturi - vis tiek gali laikyti laukinius gyvūnus, tik popieriuko neturėsi. Štai šitaip pas mus užtikrinama gyvūnų gerovė. Prisirišama ne prie objektyvaus apibūdinimo, kas tai yra vienas ar kitas dalykas („zoologijos sodas“ arba „gyvūnų globos namai“), kiek ir kokių gyvūnų ten laikoma, kokiais tikslais ir pan., bet prie paprasto formalumo - turi ar neturi įstaiga popieriuką. Tada atitinkamai bus arba nebus atliekama tos įstaigos gyvūnų laikymo kontrolė. Štai koks pas mus suvokimas. Taigi netgi jei kažkas pas mus sugalvotų pasivadinti gyvūnų prieglauda ir globoti 200 gyvūnų kokiame nors apleistame pastate be jokių narvelių, galimybės juos atskirti vienus nuo kitų, nevakcinuodami ir nekastruodami - šito galima nekontroliuoti, nes globėjas nepareiškė savanoriško noro gauti „gyvūnų globos namų“ popieriuko.
Kitas svarbus momentas - į mūsų naujojo įstatymo projektą nebuvo perkelta ES direktyvoje paminėta svarbi apibrėžimo dalis, kad gyvūnų globos namais gali būti tik pelno nesiekiantis juridinis asmuo, tuo užtvirtinant, kad beglobiai gyvūnai netaptų pasipelnymo šaltiniu.
Toliau seka dar įdomesni dalykai - viename ir tame pačiame „gyvūnų globos namų“ apibrėžime dvejopai apibūdinama, kiek ilgai turi būti laikomi gyvūnai:
- gyvūnai laikomi, kol nugaiš (išskyrus atvejus, kai dėl gyvūnų sveikatos būklės ar agresyvumo juos būtina nugaišinti),
- bešeimininkiai ir bepriežiūriai gyvūnai – kol bus surasti nauji savininkai,
- sužeisti ar sergantys laukiniai gyvūnai – kol juos bus galima išleisti į laisvę.
Apie gyvūnų perteklių išsamiau jau rašiau straipsniuose gyvūnų prieglaudoms, tačiau esmė tokia: jeigu nei viena gyvūnų globos įstaiga neturės teisės nugaišinti sveikų gyvūnų, tai neišvengiamai turės neigiamų pasekmių: - tie gyvūnų globos namai, kurie bus sudarę sutartis su savivaldybėmis ir privalės priimti visus bešeimininkius ir bepriežiūrius gyvūnus, tačiau niekaip negalės kontroliuoti gyvūnų skaičiaus savo patalpose, taps perpildyti. Perpildytuose gyvūnų globos namuose neįmanoma užtikrinti gyvūnų gerovės reikalavimų, bus neįmanoma kokybiška infekcinių ligų prevencija (gyvūnų izoliavimas, grupavimas ir pan.), todėl tarp gyvūnų masiškai plis infekcinės ligos, ir netgi sveiki į gyvūnų globos namus patekę gyvūnai gaiš patys arba bus nugaišinami tik kai jie susirgs. Ypač jautrūs infekcinėms ligoms yra gyvūnų jaunikliai, todėl dėl tokio laikymo labiausiai nukentės šios amžiaus grupės gyvūnai (nors tuo pačiu tai yra labiausiai žmonių pageidaujami gyvūnai). Tai visiškai prasilenkia su gyvūnų gerovės ir globos principais, ir netgi jei tokius gyvūnus bandoma gydyti, daugelis iš jų vis tiek nugaišta, patirdami didžiules kančias. Tokiais atvejais gyvūnų gerovė nukenčia itin stipriai.
Dėl šios priežasties Lietuvoje kol kas negalima įstatymiškai įtvirtinti nuostatos, kad nebus nugaišinamas nei vienas sveikas gyvūnas. Tai galėtų savarankiškai savo nuostatuose apsibrėžti tik tokio principo besilaikantys gyvūnų globos namai, galintys reguliuoti į juos patenkančių gyvūnų skaičių (atsisakyti priimti perteklinius gyvūnus) ir užtikrinti, kad visų globoje esančių gyvūnų gerovė yra pakankamo lygio bei maksimaliai užtikrinama ligų prevencija.
Aš labai norėčiau, kad sveiki neagresyvūs gyvūnai išties niekada nebūtų migdomi, bet, deja, atsižvelgiant į dabartinę situaciją Lietuvoje su beglobiais gyvūnais, kol kas tokį įstatymą priimti buvo visiškai neapgalvota. Pas mus kol kas beglobių gyvūnų yra ženkliai daugiau nei vietų visuose gyvūnų globos namuose...
Štai kiek daug komentarų ir galimybių patobulinti įstatymą buvo jau vienoje sąvokoje, užimančioje vos kelias viso įstatymo eilutes, o kiek dar daug galima pakeisti arba papildyti kitose jo vietose. Sakykime, kita ne ką mažiau aktuali problema - šuniukų daugintojai. Deja, jie šiame įstatyme išvis neaptarti, ir tokie žmonės toliau galės nevaržomai dauginti neva veislinius šuniukus be dokumentų, kurie turės genetinį polinkį ligoms, nebus tiriama jų tėvų sveikata, patino ir patelės atitikimas, psichikos testai...
Tačiau prisiminkime citatą iš šio dienoraščio pradžios, ir pažiūrėkime, kaip įstatymą svarstė Seimo nariai. Šiuo atveju aš asmeniškai rašau jiems pliusus arba minusus už išsakytas mintis (kai kurios iš jų mane privertė juoktis, nors vietomis tas juokas iš nevilties...)
A. Zuokienei - pliusas už idėją pavojingus šunis vertinti ne pagal veislę, o pagal elgseną, ir minusas už tai, kad vis dėlto greta vertinimo pagal elgseną ji siūlė palikti ir pavojingų veislių sąrašą.
Ištrauka iš 2012 m. rugsėjo 18 d. posėdžio stenogramos:
A. ZUOKIENĖ (MSG). Parlamentinių tyrimų departamentas parengė kitų šalių patirties analizę, kuri rodo, kad šalys pavojingais pripažįsta šunis ne tik pagal jų veisles, bet ir pagal šuns elgseną. Pažymėtina, kad pavojingas gali būti ne tik tam tikros veislės šuo, bet ir bet kuris kitas šuo, tai priklauso nuo jo dresavimo, laikymo sąlygų, savininko elgesio su šunimi bei kitų aplinkybių suformuotos šuns elgsenos.
Kaip yra, pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje? Ten yra priimtas Pavojingų šunų įstatymas, kuriame draudžiami šunų tipai. Pavojingi šunys skirstomi pagal tipą, o ne pagal veislę. Tai reiškia, kad teismas sprendžia, ar koks nors šuo laikomas pavojingu, atsižvelgiant į jo fizines charakteristikas, ir ar tai atitinka pavojingo šuns tipo aprašymą. Latvijoje yra panašiai. Kitose šalyse, tokiose kaip Lietuva, mes turime nustatę dešimties pavojingų šunų sąrašą ir jums visiems yra išdalinta, visi galite pasižiūrėti, kokie šunys Lietuvoje vadinami koviniais, kokie šunys yra pavojingi. Ir yra trečias modelis, tai yra būtent tokios šalys, kuriose yra ir pavojingų veislių sąrašas, ir galimybė nustatyti šunį pavojingu pagal tam tikras jo charakteristikas. Aš pateikiau didžiulį paketą, kuris inkorporuotųsi į šį įstatymą, kaip nustatyti šunį pavojingu ir kaip visas tas mechanizmas veiktų. Komitete nesulaukiau pritarimo ir šiandien atsiimsiu visą šį didžiulį paketą, tačiau ateityje, manau, vertėtų prie to grįžti, nes taip tikrai būtų daug saugiau mūsų visuomenei ir mums visiems.
<...> Gerbiamieji kolegos, iš tikrųjų ganėtinai gaila, kad į daugybę pasiūlymų nebuvo įsiklausyta ir jiems pritarta. Noriu grįžti atgal prie to, kad vis dėlto visame pasaulyje yra ne pavojingos veislės, o būtent išskiriami pavojingi šunys. Lietuva nuėjo lengviausiu keliu – mes kalbame šiame įstatyme tiktai apie 10 pavojingų veislių. Tuo tarpu, jeigu peržiūrėsime bet kurios šalies – ar Latvijos, ar Anglijos, ar daugybės Europos šalių patirtį, ten kalbama ne tik apie pavojingas veisles, bet ir apie pavojingus šunis. Bet čia ateities Seimo darbas, nes tikrai įstatymą reikės tobulinti.
Jei A. Zuokienė būtų palikusi tik tą pasiūlymą, už kurį parašiau pliusą, būtų gerai, bet mintis uždrausti ne tik realiai agresyvius ir pavojingus šunis, bet ir tam tikras veisles, viską privedė iki absurdo - buvo pasiūlyta patvirtinti dar ir aprašą, kurio dėka pagal fiziologinius bei elgsenos požymius galima būtų atpažinti pavojingos veislės šuns mišrūną. Taigi A. Zuokienei dar vienas minusas už šią utopinę idėją bei už tai, kad kalbėdama tokiomis svarbiomis temomis dėl mišrūnų, iki šiol nežino, jog jiems dokumentai apskritai niekada neišduodami, o ne juos dėl kažkokių priežasčių slepia savininkai. Taip pat du minusai už tai, kad kalbėdama apie pavojingų veislių sąrašą, mini jame neegzistuojančias veisles ir už sutirštintas spalvas apie kovinių ir pavojingų veislių šunis, neturint jokios statistikos, kiek procentų nuo visų įkandimų sudaro būtent tokių šunų įkandimai. Ir kiek gi tų mirčių per metus Lietuvoje nuo tokių šunų?
A. ZUOKIENĖ (MSG). <...> Kadangi negrynaveislio šuns vertinimo pagal šuns savybes projektas nenumato, vadinasi, kovinio ir pavojingo šuns mišrūnu galės būti pripažintas tik tas šuo, kuris turės kilmės dokumentus. Nenuostabu, kad dauguma tokių šunų savininkų ir neturi kilmės dokumentų, ir, žinoma, jie sieks visaip išvengti tuos dokumentus pristatyti, nenorėdami laikytis tam tikrų draudimų ir tuos dokumentus nuslėps. Taip nustatytas draudimas kovinių ir pavojingų šunų mišrūnų atžvilgiu iš esmės bus neveikiantis.
Atsižvelgdama į tai siūlau nustatyti, kad mišrūnai gali būti nustatomi ne tik pagal vieną iš tėvų, bet ir pagal tam tikrus šuns požymius: fiziologinius ir elgsenos, jų aprašą patvirtintų Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba.
<...> šiuo metu, mano akimis žvelgiant, yra per mažai ribojimų, tik dokumentais įrodyti, kad tai mišrūnas, yra tikrai per mažai. Todėl mano siūlymas yra, kad Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba numatytų tam tikrą aprašą požymių, pagal kuriuos taip pat būtų galima šunį, neturintį kilmės dokumentų, įvardinti kaip kovinio šuns mišrūną. Tai labai rimta.
<...> Gerbiamieji kolegos, aš noriu pasakyti, mes kalbame ne apie kiekvieną ten kurį nors šunelį, mes kalbame apie kovinius šunis, mes kalbame apie pavojingus šunis. Tai yra tik apie 10 veislių, nepaprastai pavojingų. Jeigu mes peržiūrėtume visas laikraščių antraštes, kiek perkandimų, kiek sužalojimų, kiek mirčių! Mes kalbame apie tokius šunis! Mes nekalbame apie tuos šuniukus, kurie yra mišrūnai. Mes kalbame apie kovinius šunis ir kalbame apie pavojingus šunis. Taigi apie kovinius šunis, kurių yra tik dvi rūšys, ir būtent dėl jų mišrūnų jūs dabar nepritariate, tai pritarkite bent dėl kitų aštuonių baisiausių pasaulyje šunų, kuriems žiauriausi, griežčiausi reikalavimai yra visame pasaulyje, bent jų, sakykime, mišrūnų charakteristikoms nustatyti. Tai nėra bet kurie mišrūnai.
<...>Tik noriu pasakyti, kad jeigu bus išbrauktas šis ribojimas, tai kai pamatysite spaudoje antraštes apie tai, kad koks nors bulterjeras ar amerikiečių dogas, būtent tos šunų rūšys, kurios yra įtrauktos į pavojingų šunų sąrašą, veislių sąrašą, ne pavojingų šunų, pavojingų veislių sąrašą, tai tada prisiimkite ir asmeninę atsakomybę, nes jūs būtent ir būsite prisidėję prie tų nelaimių.
<..> Aš siūliau, kad mes „mišrūno“ sąvoką apibrėžtume pagal jo elgesio tipą, t. y. kad Maisto ir veterinarijos tarnyba padarytų mišrūno aprašą. Dabar pagal tai, ką mes šiandien priėmėme, mišrūnas bus tik tas, kuris turės dokumentą. Man pasakykite bent vieną mišrūną, kurį atėjusi patikrinti kokia nors komisija… jo šeimininkas žinodamas, kad jis turi pavojingo ar kovinio šuns, t. y. net kovinio šuns dokumentus, pasakykite man, kas juos suras? Mes paliekame spragą, nes pas mus mišrūnas yra tik tas, kas turi dokumentą. Mišrūnas dažniausiai ir neturi dokumento, o vis dėlto mišrūnas taip pat yra gana pavojingas šuo. Šiuo atveju mes tikrai elgiamės gana neatsakingai.
P. Auštrevičiui - didelis pliusas už tai, kad aktyviai prisidėjo prie įstatymo kūrimo bei šias mintis:
P. AUŠTREVIČIUS (LSF). <...> manau, kad tikrai gyvūnų gerovė nėra fiziologinė ar biologinė problema. Visų pirma – tai etikos ir žmonių bendruomenės elgsenos problema. Nėra piktų gyvūnų, jeigu šalia jų nėra žmonių, kurie linkę, kad jų gyvūnai būtų tokie.
<...>Kolegos, labai svarbu, kad gyvūnų ir žmonių santykius mes formuotume harmoningai, ir tai prasidėtų nuo mažumės, kad vaikai būtų mokomi tų taisyklių ir to požiūrio, o ne suaugusieji susidurtų su problema ir nežinotų, kaip elgtis. Todėl aš visokeriopai sveikinu Švietimo ir mokslo ministerijos priimtą pasiūlymą, atėjusį iš visuomenininkų ir tų, kurie šią problemą matė ir siūlė, papildytas pilietinio ugdymo kursas…
Dar vienas didelis pliusas P. Auštrevičiui už bandymą greičiau įvesti privalomą augintinių ženklinimą mikroschemomis. Gaila, kad šiam pasiūlymui buvo nepritarta, ir ši nuostata įsigalios tik nuo 2016 metų...
P. AUŠTREVIČIUS (LSF). <...> Kolegos, čia yra esminis dalykas. Jeigu mes nepradėsime žymėti jauniklių ir atidėsime tą dalyką, ir veisimas, ir pardavimas bus nereglamentuojami, tai vėliau mes sukursime tik dar didesnę problemą. Todėl iš tiesų iš tų, kurie atsakingai tuo užsiima, o tik tokie žmonės turėtų, sakykime, šia veikla užsiimti, būtų reikalaujama, kad įsigaliotų nedelsiant, t. y. nuo 2013 m. pradžios. Ir čia nesukeltų jokių papildomų nei problemų, nei ką. Juo labiau jums patiems ar kam kitam, kas įsigis šuniuką, norėtųsi, kad jis būtų ir paženklintas, ir panašiai. Todėl aš siūlau pritarti ir laikytis šios nuostatos.
<...> Mielieji kolegos, atsižvelgdamas į tai, kad galbūt šunų ženklinimas galėtų būti kiek pavėlintas kaimo vietovėse, kur tie dalykai kaip ir natūraliau klostosi, yra kitokios buveinės, jų laikymo sąlygos ir panašiai, sutikčiau, kad ten šunų ženklinimas galėtų būti kiek pavėlintas, tačiau jis neabejotinai reikalingas. Jeigu Lietuvoje sužymėtos ožkos ir avys, tai nemanau, kad šunims turėtų būti taikomi kiti reikalavimai. O miesto gyvenvietėse, miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse aš siūlau tą daryti greičiau, šiek tiek paankstinant, nurodant 2014 m. Tam yra svarių priežasčių, nes ir visuomenės sveikata susijusi su tuo, ir bendra sauga.
E. Pupiniui - pliusas už suvokimą, kad negalima imti vertinti, kuris šuo - pavojingos veislės mišrūnas, o kuris ne. Ir nedidelis minusas už tai, kad, panašu, niekada nėra girdėjęs apie šunų socializacijos testus, pagal kuriuos kuo puikiausiai galima įvertinti šunų psichiką ir pavojingumą.
E. PUPINIS (TS-LKDF). <...> Taip pat, kaip minėjau, dėl šunų. Iš tikrųjų čia jau gerbiamasis P. Auštrevičius sakė – ne taip viskas paprasta. Veisles nustato kinologų draugijos, tarptautinės organizacijos, ir mes negalime čia kam nors laisvai atiduoti funkciją nustatyti, ar pavojingas, ar nepavojingas šuo, ypač kai yra kaimyniniai santykiai. Čia buvo tam tikrų siūlymų, kad kaimynas gali pasakyti, kad tavo šuo pavojingas, ir pradėti procesą, to šuns apkaltinimo procedūrą, kad jis pavojingas. Po to tą šunį reikia siųsti į kursus, kad jį perauklėtų, ir tada vėl tas kaimynas galės laikyti šunį. Aišku, tokių dalykų mes negalime leisti. Ir kaštai, ir žmonių santykiams bus tam tikras pavojus.
Vėlgi, kaip čia buvo minėta, ko gero, visko mes negalėsime reglamentuoti įstatymais. Juo labiau kad šuniui neduosime, pavyzdžiui, testo, jis neatsakys pagal savo charakterį ir pagal tai negalima vertinti. Lygiai taip pat to testo negalime duoti žmonėms, nes kiekvienam žmogui kitaip atrodo. Gal ir pekinukas baisiai atrodys, jeigu jo snukutį išdidinsi.
<...> Būtų didesnė spraga, jeigu mes pripažintume tokią nesąmonę, kai kiekvienas kaimynas gali padaryti tavo šunį pavojingu visuomenei.
Dar pliusas E. Pupiniui už pasisakymą:
E. PUPINIS (TS-LKDF). Tikrai gaila, kolegos, kad mes visą savo kompetenciją skiriame tik šunims. Šis įstatymas tik maža dalimi susijęs su šunimis. Tai yra Gyvūnų globos įstatymas, tai yra įstatymas, kuriuo mes sutvarkome teisinę bazę, kurią reglamentuoja Europos Sąjungos teisė dėl gyvūnų globos. Čia mes ir norėtume, kad daugiau būtų kalbama apie galvijus, kurie vežami, kurie veisiami, kad būtų laikomasi genetikos taisyklių, kad nebūtų toje srityje pažeidimų, o mes visą kompetenciją nukreipiame į šunų laikymą. Savaime suprantama, tai labai svarbu, šiame įstatyme taip pat yra numatyta tam tikra administracinė atsakomybė, tiksliau, kitame įstatyme bus, kad būtų mažiau pavojų, bet labai svarbu, kad nebūtų ir tyčiojamasi iš gyvūnų. Mes matėme ne vieną atvejį, kai teisėsauga nežino, ką daryti, ir teisės aktuose nėra reglamentuota, kai žmonės mėto tuos gyvūnus nuo tiltų.
Dar vienas svarbus dalykas. Mes vėlgi turime įžengti į tam tikrą civilizacijos lygį, kai gyvūnai turėtų būti ženklinami, nes tikrai matome ir turime tam tikrų problemų, kai gyvūnus, kurie atsibosta, po kelerių metų žmonės, neprisiimdami atsakomybės, išmeta į lauką, paleidžia į miškus, ir mes nežinome, kieno tas gyvūnas. Valstybė turi rūpintis nežinodama to pažeidėjo, kuris taip pasielgė su gyvūnu. Tas teisės aktas turi būti priimtas, nes jis įgyvendins labai daug svarbių dalykų, padalins kompetencijas tarp atskirų ministerijų. Be to, mes turime problemų ir su švietimo sistema, nes nebuvo reglamentuota, jog vis dėlto vaikai turi būti auklėjami taip, kad mylėtų gyvūnus. Apskritai, manyčiau, tas teisės aktas tikrai duos tam tikrą postūmį gyvūnų globos ir gyvūnų gerovės užtikrinimo link. Siūlau priimti.
K. Kuzminskui - minusas už A. Zuokienės idėjų palaikymą, nes pats dirbdamas chirurgu irgi vargu ar renka statistiką, nuo kokių būtent šunų nukentėjo jo pacientai.
K. KUZMINSKAS (TS-LKDF). Labai ačiū. Labai gerai, kad teikta ši įstatymo pataisa. Manau, labai aktuali. Konkrečiai, kai dirbu chirurgu, kiek man teko vaikų gelbėti…
E. PUPINIS (TS-LKDF). Ne apie tai kalbama.
K. KUZMINSKAS (TS-LKDF). Apie tai yra kalbama. Nes mes neatskirsime tikrai, kur jūs žadate surašyti, kur ypatingi koviniai ir visa kita. Tie mišrūnai taip pat yra pavojingi. Vaikai jau nebegali važinėti dviračiais, nes įvairūs šunys užpuola. Taigi pritariu, kad reikia sugriežtinti tų šunų laikymą.
K. Daukšiui - pliusas už pasisakymą:
K. DAUKŠYS (DPF). Kadangi aš pats turiu šunį mišrūną, aišku, ne kovinį, noriu pasakyti vieną paprastą dalyką – ne šuo pavojingas, šeimininkas pavojingas. Jeigu šeimininkas mokys, jis ir iš pudelio padarys kovinį šunį ir užgrauš ką norite. Tai apie tai galvokite, kad žmogaus gyvenimas nebūtų šuniškas, tada ir šunys bus žmogiški.
J. Razmai - riebus minusas už pasiūlymą išvis nesvarstyti Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo priėmimo.
Ištrauka iš 2012 m. spalio 2 d. posėdžio stenogramos:
J. RAZMA (TS-LKDF). Aš noriu dar pasiūlyti šiandien išbraukti Gyvūnų globos įstatymo projektą. Yra vienas toks paprastas klausimas. Aš manau, kad Etikos ir procedūrų komisija turėtų oficialiai… ne pirmininkas atsistojęs, o apsvarstyti ir oficialiai pasakyti, ar gali balsuoti tie Seimo nariai, kurie turi kokius nors gyvūnus. Paprastas klausimas. Sakykim, aš turiu šunį. Jeigu kiekvienas čia asmeniškai pradėsime ar taip, ar taip elgtis, tai nebus visai gerai. Ar čia yra toks gana visuotinis dalykas, kad galima to nepaisyti, bet toks klausimas kyla.
PIRMININKĖ. Jūs frakcijos vardu prašote išbraukti iš darbotvarkės?
J. RAZMA (TS-LKDF). Taip. Be to, ir iš visuomenės girdime tokių kalbų – ar jūs Seime neturite kuo užsiimti, kad paskutinėm dienom čia šunų ir kačių reikalus sprendžiate? (Balsai salėje)
PIRMININKĖ. Dar P. Auštrevičius, ir tada apsispręsime dėl kiekvieno siūlymo.
P. AUŠTREVIČIUS (LSF). Seimo Pirmininke, kolegos, aš siūlyčiau, kad gerbiamojo A. Salamakino komisija netrukus apsvarstytų J. Razmą. Jis balsavo už šeimos koncepciją ir kitus dalykus. Kaip žinote, turi vaikų. Vadinasi, jis jau iš esmės sumaišė ir susimaišė pats politiškai. Pastarasis pasiūlymas dėl gyvūnų yra visiškai nesuprantamas. Man atrodo, tikrai kuo greičiau rinkimai turi praeiti, nes susimaišė kai kam protai. Aš siūlyčiau net nebalsuoti dėl to, o patvirtinti tokią darbotvarkę, kokia yra. (Triukšmas salėje)
J. Šimėnui - minusas už pasiūlymą prašyti kaimynų malonės leisti laikyti namuose augintinį.
J. ŠIMĖNAS(TS-LKDF) Mano siūlymas yra toks, kad privaloma derinti visų šunų, ne tik kovinių, bet visų šunų laikymą laiptinėse, kaip yra parašyta Civiliniame kodekse. Civiliniame kodekse aiškiai įvardyta ir mano pasiūlymas su tuo susijęs. Aš jį pateikiau todėl, kad gyvenamieji namai yra statyti ne šunims gyventi, o žmonėms, todėl reikia suderinti šunų laikymą su žmonių gyvenimu daugiabučiuose namuose.
P. Luomanui - pliusas už pasisakymą:
P. LUOMANAS (TS-LKDF) Gerbiamieji kolegos, prisipažinsiu. Labai gaila. Vienuolika metų tarnavo amerikietiškas pitbulterjeras. Nė vienam nėra įkandęs. Čia kaip ir žmogų, kaip tu auklėsi. Jeigu bute yra šuo, tai jis tiesiog turi atlikti savo funkciją. Jeigu jis agresyvus, tai jis kaip sargas. Nes žinome ir įsilaužimus. Tai gal kaip tik nekiltų niekam noras belstis į duris ir laužti. Man atrodo, tokios fobijos, kad jau to gyvūno… Šeimininkas atsako už jį. Ir aiškinti tokiais globaliais pavyzdžiais, ten kelios rūšys yra… Kaip auklėsi, taip ir turėsi.
Na, ir pabaigai - statistika, kas 2012 m. spalio 3 d. balsavo už naujojo įstatymo priėmimą, o kas susilaikė (balsuojančių prieš nebuvo). Panašu, kad susilaikė tie, kam gyvūnų globa ir apsauga visai nerūpi...http://www3.lrs.lt/pls/inter/w5_sale.bals?p_bals_id=-14710
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą